Vilnius Landscape Painting

Even very subtle nods at mortality – a 42.8 millisecond flash of the word “death” across a computer screen, a conversation that takes place within sight of a funeral home – are enough to trigger behavioural changes. When reminded of death, we treat those who are similar to us in looks, political slant, geographic origin and religious beliefs more favourably. We become more contemptuous and violent towards people who do not share those similarities. We profess a deeper commitment to romantic partners who validate our worldviews. And we are more inclined to vote for heavy-handed charismatic leaders who incite fear of outsiders. We also become more nihilistic, drinking, smoking, shopping and eating in excess – and we are less concerned about caring for the environment. Should everyone suddenly learn the date and means of their demise, society could – and likely would – become more racist, xenophobic, violent, war-mongering, self-harming and environmentally destructive than it already is. The same processes would likely play out under the hypothetical death date scenario. Those who opt to try to thwart their deaths may become obsessed with avoiding it, especially as time runs out. Others, however, may go the opposite route – trying to cheat their predicted death by attempting to end their lives on their own terms. This would allow them, in a way, to gain control over the process. New social rituals and routines might emerge, with death dates perhaps celebrated like birthdays, but counted down instead of up. Relationships would almost certainly be affected as well. Finding someone whose death date was close to one’s own would become a mandatory requirement for many, and dating apps designed to filter for those in one’s cohort would make that task easier. And even if not legally required, some individuals may choose to get their death dates tattooed on their arm, or wear them on a military dog tag, so that – in the case of an accident – emergency medical technicians will know whether or not to bother trying to revive them. On the big day itself, some people might throw carefully curated parties, as those choosing to undergo humane euthanasia are beginning to do in real life. Others, especially those who will die in a manner that could put people in harm’s way, may feel ethically or emotionally compelled to isolate themselves. Still others may choose to use their death for a higher artistic or personal purpose, taking part in a play in which everyone actually dies in the end or staging a literal die-in for a cause they believe in. © From What if we knew when and how we‘d die? by Rachel Nuwer. BBC Future, 2018 Elgesio pokyčiams sukelti pakanka menkutės užuominos apie mirtingumą: pavyzdžiui, pokalbio, vykstančio laidojimo namų fone, arba vos 42,8 milisekundės kompiuterio ekrane pasirodančio užrašo „mirtis“. Priminus apie mirtį, imame palankiau vertinti tuos, kurie atrodo į mus panašūs savo išvaizda, politinėmis pažiūromis, geografine kilme ir religiniais įsitikinimais. Tačiau labiau niekiname tuos, kurie tokių panašumų neturi. Jaučiamės artimesni romantiniams partneriams, pritariantiems mūsų pasaulėžiūrai. Esame labiau linkę balsuoti už tvirtos rankos charizmatinius lyderius, kurstančius kitokių baimę. Be to, tampame didesni nihilistai, be saiko geriame, rūkome, perkame, valgome ir mažiau rūpinamės aplinkosauga. Vos tik sužinotų savo mirties datą ir aplinkybes, žmonės veikiausiai – ko gero, taip ir būtų iš tikrųjų – taptų dar didesni rasistai, ksenofobai, smurtautojai, karo kurstytojai, savęs žalotojai ir gamtos naikintojai negu kad yra dabar. Tokie patys procesai greičiausiai prasidėtų ir tuo hipotetiniu atveju, jei būtų žinomos mirties aplinkybės. Tuos, kurie bandytų atitolinti mirtį, veikiausiai apsėstų mintis, kaip jos išvengti, ypač artėjant nustatytam laikui. Tuo tarpu kiti rinktųsi priešingą kelią – bandytų pergudrauti lemtį ir rinktųsi užbaigti gyvenimą savaip. Tam tikra prasme tai jiems leistų perimti proceso kontrolę. Rastųsi naujų socialinių ritualų ir praktikų. Galbūt mirties datos būtų švenčiamos panašiai kaip gimtadieniai, tik laikas skaičiuojamas atvirkščiai. Visai tikėtina, kad šis poveikis neaplenktų ir santykių. Daug kas kaip privalomą keltų reikalavimą susirasti tokį partnerį, kurio mirties data artima jo paties – šią užduoti palengvintų pažinčių programėlės, iš potencialių partnerių grupės atrenkančios tinkamiausius kandidatus. Net jeigu nebūtų reikalaujama teisiškai, kai kurie apsispręstų išsitatuiruoti savo mirties datą ant rankos arba nešiotų kareivišką metalinę plokštelę, kad nelaimingo atsitikimo atveju greitosios pagalbos medikai žinotų, ar verta gaišti laiką juos gaivinant. Atėjus didžiajai dienai, vieni rengtų rūpestingai suplanuotus pobūvius, panašius į tuos, kokie jau dabar vyksta realiame gyvenime, kai žmogus pasirenka eutanaziją. Kiti, ypač tie, kurių mirtis keltų pavojų žmonėms, dėl etinių ar emocinių sumetimų veikiausiai jaustųsi turintys atsiskirti. Dar kiti rinktųsi išnaudoti mirtį aukštesniems meniniams ar asmeniniams tikslams: pavyzdžiui, nuspręstų suvaidinti spektaklyje, kurio pabaigoje visi iš tikrųjų miršta, arba surengtų tikrą „lavonų“ akciją vardan to, kuo tiki. Ištrauka iš Rachel Nuwer straipsnio Kas būtų, jei žinotume, kaip ir kada mirsime?, publikuoto BBC Future, 2018.

Painting:Enamel on Canvas

Original:One-of-a-kind Artwork

Size:47.2 W x 47.2 H x 1.6 D in

Delivery Time:Typically 5-7 business days for domestic shipments, 10-14 business days for international shipments.